Kalėdinis keksas su romu ar arbata pamirkytais džiovintais vaisiais būna drėgnas, aromatingas ir sodrus. Šį darbą verta pradėti jau dabar, likus maždaug mėnesiui iki švenčių, o ne paskutinėmis dienomis.
Dažna klaida – imtis kepti keksą likus vos kelioms dienoms ir tik tada į tešlą berti sausas razinas bei kitus vaisius. Jei džiovintus vaisius maždaug prieš mėnesį užpilsite romu arba stipria arbata, jie prisigers drėgmės ir aromato. Kepinyje jie bus minkšti ir sodrūs, o ne kieti ar blankūs.
Kodėl vaisius verta paruošti iš anksto
Pasiruošimas nereikalauja daug pastangų. Vaisius sudėkite į švarų sandarų stiklainį, užpilkite pasirinktu skysčiu ir palikite vėsioje, tamsesnėje vietoje. Artėjant šventėms beliks iškepti keksą ir leisti jam subręsti.
Kalėdinis keksas nėra pyragas, kurį reikia valgyti dar šiltą. Jo skonis formuojasi pamažu: džiovinti vaisiai atiduoda tešlai saldumą ir aromatą, prieskoniai susilieja, o kepinys tampa drėgnesnis.
Visa tai prasideda nuo vaisių. Razinos, džiovintos spanguolės, vyšnios, abrikosai, slyvos ar figos dažnai būna gana sausi. Įmaišyti tiesiai į tešlą jie gali pasiimti dalį jos drėgmės, todėl pjaunant keksą vietoj minkšto vaisiaus galite užkąsti kietesnį, pernelyg saldų gabalėlį.
Ilgesnis mirkymas tai išsprendžia paprastai. Vaisiai išbrinksta, jų skonis pasidaro gilesnis, o romo aromatas kepinyje neatrodo kaip atsitiktinai įpiltas alkoholis. Jei rinkotės arbatą, rezultatas bus švelnesnis, bet vis tiek gerokai sodresnis nei su visai nemirkytais vaisiais.
Romas ar arbata: ką pasirinkti?
Romas – klasikinis brandinto kalėdinio kekso pasirinkimas, tačiau ne vienintelis. Jei keksą valgys vaikai, norisi išvengti alkoholio arba tiesiog mėgstate lengvesnį skonį, vaisius galima mirkyti stiprioje juodojoje arbatoje.
Arbatą užplikykite stipresnę, visiškai atvėsinkite ir tik tada pilkite ant vaisių. Ji suteiks drėgmės ir lengvą karamelinę gaidą, ypač jei naudojate razinas, slyvas ir džiovintus abrikosus. Galima įdėti apelsino ar citrinos žievelės, cinamono lazdelę ar kelias gvazdikėlių galvutes. Prieskonių nepersistenkite: jie turi papildyti vaisius, o ne užgožti visą keksą.
Vaisius užpilkite tiek, kad jie būtų apsemti arba galėtų lengvai įsigerti skystį. Jei po kelių dienų pastebėsite, kad skysčio beveik nebeliko, įpilkite dar truputį. Rinkitės sandarų stiklainį, o ne dubenį, pridengtą lėkšte: taip vaisiai neapdžius ir neprisigers šaldytuvo ar virtuvės kvapų.
Kokius vaisius dėti į stiklainį?
Užtenka ir vienų razinų, bet keksas skanesnis ir gražiau pjaunasi, kai sumaišoma kelių rūšių vaisių. Didesnius vaisius supjaustykite maždaug razinos dydžio gabalėliais – tada jie pasiskirstys tolygiai ir nenukris į kekso dugną.
- Razinos ir šviesiosios razinos suteikia natūralaus saldumo.
- Džiovintos spanguolės ar vyšnios įneša malonios rūgštelės.
- Smulkinti abrikosai, slyvos ar figos suteikia minkštą, tirštą tekstūrą.
- Cukruotos apelsinų ar citrinų žievelės tinka tiems, kurie mėgsta ryškų citrusų aromatą.
Nenaudokite vaisių, kurie jau turi nemalonų kvapą, yra pernelyg sukietėję ar kelia abejonių dėl kokybės. Mirkymas jų „neatgaivins“ – jis tik sustiprins tai, ką įdėjote į stiklainį.
Kaip vaisius paruošti kepimo dieną?
Kai ateina laikas kepti, vaisių iki visiško sausumo džiovinti nereikia, tačiau skysčio perteklių nupilkite. Jei į tešlą pateks daug romo ar arbatos, gali pasikeisti jos tirštumas, o keksas sunkiau iškeps per vidurį.
Prieš maišant į tešlą vaisius galima lengvai apvolioti miltuose. Tai negarantuoja, kad nė vienas gabalėlis nenusėdės ant dugno, bet padeda jiems pasiskirstyti tolygiau. Užpiltą skystį verta pasilikti: jei receptas tam tinka, juo galima labai saikingai sudrėkinti jau iškeptą, atvėsusį keksą.
Vaisių stiklainį paruoškite dabar, o ne paskutinę advento savaitę. Per mėnesį vaisiai atliks didžiąją dalį darbo už jus, o kalėdinis keksas turės gilų, subrendusį skonį, kurio neįmanoma sukurti skubant.







