Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro mokytojos ir mokiniai Laisvės alėjoje iškepė 98,53 metro ilgio obuolių pyragą. Tai tik vienas iš neįprastų jų darbų: anksčiau iš tortų ir cukraus jie kūrė Kauno pastatus, o kartą nulipdė ir menininkės pavidalo tortą.
Pyragų dienos proga centro konditerijos profesijos mokytojos prisiminė užsakymus, kuriems neužteko vien receptų knygos. Reikėjo sugalvoti, kaip išlaikyti didelės konstrukcijos formą, atkartoti pastato architektūrą ar iš valgomų medžiagų sukurti atpažįstamą žmogaus veidą. Tokie užsakymai buvo ir nežinomybė: sutikus juos vykdyti, darbo eigą tekdavo susikurti patiems.
Iš 4 dienų kepimo Laisvės alėjoje gimė maždaug 2 000 porcijų
Šių metų rugsėjo pabaigoje mokytojų ir mokinių laukė užduotis, kurios mastą buvo galima matuoti metrais. Mugės „Ruduo 2026“ organizatoriai pasiūlė iškepti ilgą obuolių pyragą, o komanda nusitaikė į 100 metrų ribą. Kepiniui prireikė kelių šimtų kilogramų obuolių, beveik tūkstančio kiaušinių ir apie 50 kilogramų miltų.
Pats kepimas truko 4 dienas, bet pasiruošti pradėta anksčiau. Likus savaitei iki darbo mokiniai ėmėsi dekoracijų: lipdė lapelius, uogas ir grybukus. Profesijos mokytoja ekspertė Janina Narbutienė pasakoja, kad prie bendro darbo jungėsi skirtingų grupių mokiniai, o dalis jų likdavo ir po pamokų. Kiekvieną papuošimą reikėjo suformuoti rankomis, todėl net smulkios detalės pareikalavo daug kantrybės.
Rugsėjo 25 dieną, atidarant mugę, pyragas buvo išmatuotas Laisvės alėjoje. Galutinis rezultatas – 98,53 metro, tad iki numatytų 100 metrų pritrūko 1,47 metro. Beveik šimtametį pyragą dar reikėjo supjaustyti ir išdalyti: jis virto maždaug 2 000 gabalėlių, kuriais buvo vaišinami mugės lankytojai.
„Kai matai, kad skirtingų grupių mokiniai kartu kuria vieną didelį darbą, supranti, kad čia kepamas ne tik pyragas“, – sakė J. Narbutienė. Mokiniams teko derinti atskiras užduotis ir matyti savo darbą kaip didesnio rezultato dalį – nuo obuolių paruošimo iki paskutinių dekoracijų.
Tortas, kuriam reikėjo atkartoti menininkės veidą ir kiekvieną garbaną
Visai kitokio pobūdžio užsakymas centrą pasiekė 2024 metų spalį. Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje vykusiame tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA lenkų menininkė Karolina Wojtas pristatė performansą „FUNeral“. Jam reikėjo žmogaus pavidalo torto, vaizduojančio pačią menininkę, gulinčią karste.
Organizatoriams ieškant, kas galėtų įgyvendinti šį sumanymą, ne viena įmonė atsisakė. Centro komanda sutiko, nors iš pradžių nežinojo, kaip tiksliai atliks visas užduotis. Maisto technologijų ir prekybos skyriaus vedėja, profesijos mokytoja ekspertė Rasa Virginija Venterienė prisimena, kad labiausiai neramino veidas. Tortas turėjo būti panašus į konkretų žmogų, todėl vien apibendrintų bruožų nulipdyti neužteko.
Daug laiko pareikalavo ir pusilgiai garbanoti plaukai – jų sruogos buvo formuojamos po vieną. Raudonai spalvai išgauti reikėjo nudažyti ir biskvitą, ir kremą. Mokytojos pasakojimu, šio sprendimo reikšmė ypač išryškėjo per performansą, kai tortas buvo prapjautas: jo vidus sustiprino menininkės kuriamą šiurpų įspūdį.
Tai buvo meninio pasirodymo dalis, įkvėpta K. Wojtas asmeninės patirties ir pastarųjų metų krizių. Pasibaigus performansui tortu vaišinosi jo dalyviai.
Filmo kūrėjai prireikė valgomų Kauno pastatų
Dar prieš žmogaus pavidalo tortą centro mokytojos ir mokiniai sulaukė airių režisierės Aideen Barry užduoties. Kurdama Kauno tarpukario modernizmo architektūros įkvėptą filmą „Klostės“, ji sumanė panaudoti tortus, atkartojančius konkrečius pastatus. Į mokymo centrą kreipėsi projekto „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė, dirbusi programoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Užduotį aptarė nuotoliniame susitikime. Režisierei reikėjo, kad pastatus būtų galima atpažinti, kad jie gražiai atrodytų ir kartu būtų iš tiesų valgomi. 2020 metų rugsėjo pabaigoje 5 mokytojos su savo grupėmis kūrė skirtingus objektus: gaisrinę, Mašiotynę Kačerginėje, Sugiharos namus, Centrinį paštą, Ilijienės namą, Vytauto Didžiojo karo muziejų ir M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Pastarąjį teko atkurti iš visų pusių.
Biskvitui ir kremui reikėjo suteikti architektūrines formas, todėl daug dėmesio pareikalavo proporcijos ir detalės. Mokytojos su mokiniais ieškojo būdų, kaip valgomame darbe išsaugoti kiekvieno pastato savitumą. Darbus pavyko užbaigti tarp 2 karantinų, tačiau filmavimo komanda tortų nematė, o jų kūrėjai ilgai nežinojo, kaip šie atrodys ekrane.
Rezultatą kartu su kitais žiūrovais jie išvydo tik po 2 metų. Filmo premjera 2022 metų rugsėjį vyko Kauno kino teatre „Romuva“. Šiai progai centro mokiniai ir mokytojai paruošė dar vieną tortą, o režisierės sumanymu svečiams iškepė ir meduolinius bilietus.
Kalėdų eglėje atsirado miestas iš cukraus
2020 metų lapkritį komandos laukė dar vienas darbas, susijęs su Kauno architektūra. Dizainerė Jolanta Šmidtienė kūrė beveik 25 metrų aukščio miesto Kalėdų eglę. Jos viduje, po stiklu, turėjo atsirasti cukrinis Kaunas. Pastatus iš gabalinio cukraus klijavo centro mokinės, o kompoziciją papildė didžiuliai morengų debesys.
J. Narbutienė prisimena, kad tuo metu mokiniai mokėsi nuotoliniu būdu ir buvo pasiilgę praktinio darbo bei bendravimo. Prisidėti norėjo ir kitose savivaldybėse gyvenusios mokinės, kurioms kelionei į Kauną teko pasirūpinti leidimais. Komanda dirbo mažomis grupėmis ir stengėsi išlaikyti atpažįstamus miesto bruožus: Rotušę, Prisikėlimo bažnyčią, Perkūno namą ir net saulės laikrodį ant sienos.
Darbo autorėms buvo apmaudu, kad eglės įžiebimo negalėjo stebėti gyvai. Dėl tuo metu galiojusių ribojimų į jos vidų lankytojai patekdavo tik nedidelėmis grupėmis. Vis dėlto mokinių sukurtas miestas tapo didelės šventinės kompozicijos dalimi, kurią galėjo apžiūrėti kauniečiai ir miesto svečiai.
Mokiniai dalyvauja nuo pirmųjų brėžinių iki paskutinės detalės
Pasak R. V. Venterienės, tokiuose projektuose mokiniai įsitraukia jau tada, kai sprendimo dar tik ieškoma. Jie kartu braižo lekalus, svarsto, kaip sutvirtinti konstrukciją, pritvirtinti detales ir išgauti norimas spalvas. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, todėl tenka taisyti, derinti ir iš naujo vertinti pasirinktą būdą.
„Vadovėlyje nėra skyriaus apie tai, kaip iškepti pastatą ar žmogų, to išmokstama tik darant“, – sakė mokytoja. Ji pastebi ir mokinių savijautos pokytį: pradžioje abejojantys savo galimybėmis, pabaigoje jie didžiuojasi rankomis sukurtu rezultatu.
Centro direktorė Sonata Andriuškevičienė šias užduotis sieja su drąsa imtis dar nepažįstamo darbo. Sutikus įgyvendinti neįprastą sumanymą, atsakymų tenka ieškoti visai komandai. Mokiniai savo profesiją pamato skirtingose aplinkose – miesto mugėje, Kalėdų eglės kompozicijoje, kino ekrane ar meniniame performanse. Taip laboratorijoje prasidėjęs darbas sulaukia ir visai kitokios auditorijos nei mokytojas, vertinantis pamokos užduotį.
