Kefyras blynų tešloje gali pakeisti pieną, o rezultatas – storesni, purūs ir minkšti blyneliai, kurie ir atvėsę išlieka skanūs. Šį receptą atradau visiškai atsitiktinai, kai tą rytą šaldytuve pritrūko pieno. Namiškiai blynų paprašė pakartoti jau kitą dieną.
Blynus kepdavau beveik visada vienodai: kiaušiniai, pienas, miltai, truputis cukraus ir žiupsnelis druskos. Karšti jie visiems patikdavo, bet pastovėję lėkštėje tapdavo standesni, o paskutiniai kartais likdavo nesuvalgyti. Kefyras pakeitė ir tešlą, ir tai, kas vyko ant stalo po pusryčių.
Kaip pienas pasitraukė iš blynų tešlos
Iš vakaro pažadėjau pusryčiams blynų, bet pamiršau patikrinti, ar turime pieno. Kiaušinius jau buvau išsitraukusi, dubenį pasidėjusi, o šaldytuve radau tik beveik tuščią pieno pakuotę. Šalia stovėjo pradėtas kefyras. Pirmiausia sumaniau kepti ką nors kita, bet iš kambario jau atskriejo klausimas, ar blynai greitai bus.
– Su pienu šiandien neišeis. Bandysiu su kefyru, – pasakiau vyrui.
– Tik nedaryk labai rūgščių, – išgirdau atsakymą.
Tokio padrąsinimo drąsos nepridėjo, bet trauktis nebebuvo kur. Prisiminiau, kad mama su kefyru kepdavo nedidelius storus blynelius. Mano įprasti buvo plonesni, todėl supratau, kad šįkart teks keisti ne tik skystį, bet ir tešlos tirštumą.
Kodėl su kefyru reikia kitokios tešlos
Į dubenį įmušiau kiaušinį, įbėriau šaukštą cukraus ir žiupsnelį druskos. Viską išmaišiau, supyliau kefyrą ir pradėjau berti miltus. Tada sustojau: tešla atrodė visai kitaip nei su pienu. Ji buvo tirštesnė, nuo šaukšto tekėjo lėtai, todėl instinktyviai norėjosi arba ją praskiesti, arba maišyti tol, kol taps visiškai glotni.
Paskambinau mamai – labiau pasitikslinti nei prašyti recepto. Ji pirmiausia paklausė, kokių blynų noriu. Kai pasakiau, kad mažų ir storesnių, liepė nesistengti išgauti lietinių tešlos ir nepersistengti su miltais.
– Turi kristi nuo šaukšto, o ne stovėti kaip tešla pyragui. Ir nemaišyk pusę ryto, – pasakė ji.
Šį patarimą įsidėmėjau. Man kartais atrodo, kad kuo ilgiau maišau, tuo geriau viską paruošiu, bet šįkart sustojau vos nebelikus sausų miltų. Tešlą palikau kelioms minutėms, kol išsiėmiau keptuvę, aliejų ir lėkštę iškeptiems blynams. Nieko ypatingo nedariau, bet jau tada mačiau, kad mano įprastas kepimas kiek keičiasi.
Pirmasis blynas parudavo greičiau, nei iškepė viduje
Keptuvę įkaitinau kaip įprasta ir uždėjau kelis šaukštus tešlos. Blyneliai beveik nesisklaidė ir gražiai laikėsi atskirai. Iš pradžių apsidžiaugiau, bet netrukus supratau, kad kaitra per didelė: apačia jau rudavo, o viršus dar buvo visai skystas. Vieną apverčiau per anksti, tad pirmasis bandymas gavosi ne itin gražus.
Perlaužusi pamačiau, kad vidurys neiškepęs. Teko sumažinti kaitrą ir nustoti skubėti. Kitus blynelius dėjau mažesnėmis porcijomis, palikau daugiau vietos apversti ir leidau jiems ramiai kepti. Kai krašteliai sutvirtėjo, apversti buvo gerokai lengviau. Antroji keptuvė jau atrodė taip, kaip tikėjausi: blyneliai buvo storesni, tolygiau apskrudę, o viduje minkšti.
Didžiausią skirtumą pajutau paragavusi. Mano įprasti pieniniai blyneliai būdavo plokštesni, o šie lengvai persiskyrė šakute ir viduje atrodė puresni. Kefyro rūgštelė jautėsi, bet buvo švelni. Su šaukšteliu uogienės jos beveik nebeskyriau.
Ką šįkart dariau kitaip, paklausė ir vyras
Pirmą normalesnę porciją padėjau ant stalo ir grįžau prie keptuvės. Paprastai per pusryčius kalbamės apie dienos planus, bet šįkart vyras atsisuko į mane su šakute rankoje.
– O šitie kitokie. Ką dėjai?
– Juk sakiau – kefyrą.
– Galėjai ir anksčiau taip daryti.
Nusijuokiau, nes vos prieš keliolika minučių jis dar nerimavo dėl rūgštumo. Vaikai pokyčio priežastimi nesidomėjo – tiesiog prašė daugiau. Man tai buvo geriausias įvertinimas, nes prie naujų receptų mūsų namuose kartais tenka ilgokai pratinti.
Vis dėlto vien karštų blynų pagyrimai man dar nieko neįrodė, nes karšti ir ankstesni dažniausiai būdavo skanūs. Labiausiai rūpėjo, kas liks po pusryčių, kai keptuvė jau bus išplauta, o paskutiniai blyneliai atvės.
Kuo blyneliai skyrėsi po kelių valandų
Kelias likusias porcijas sudėjau į indą, o vėliau vieną blynelį pasiėmiau paragauti. Jis, žinoma, nebuvo toks kaip ką tik nuo keptuvės, bet išliko minkštas, o krašteliai nebuvo sukietėję. Nereikėjo gausiai tepti uogienės vien tam, kad būtų maloniau valgyti.
Anksčiau dažnai iškepdavau per daug, nes atrodydavo, kad tešlos dubenyje mažai. Paskutiniai blynai tuomet keliaudavo iš lėkštės į lėkštę, kol galiausiai pati juos suvalgydavau, kad nereikėtų išmesti. Šįkart likučius namiškiai susirado patys. Vakare tuščias indas man pasirodė iškalbingesnis už rytinius pagyrimus.
Viso rezultato nenorėčiau priskirti vien kefyrui. Tą rytą miltus bėriau atsargiau, mažiau maišiau, o po pirmojo bandymo sumažinau kaitrą. Vis dėlto kefyras paskatino atsitraukti nuo įprasto recepto ir iškepti kitokius blynelius. Vėliau tą patį būdą pakartojau, jau nieko nepamiršusi nusipirkti, ir rezultatas vėl patiko.
Proporcijos, prie kurių galiausiai pasilikau
Tai receptas nedidelei porcijai.
- 250 ml kefyro
- 1 kiaušinis
- maždaug 180–200 g kvietinių miltų
- 1 valgomasis šaukštas cukraus
- žiupsnelis druskos
- ½ arbatinio šaukštelio valgomosios sodos
- šiek tiek aliejaus kepimui
- Kiaušinį išmaišyti su cukrumi ir druska, supilti kefyrą.
- Atskirame inde sumaišyti miltus su soda. Visų miltų iš karto nebarstyti: pirmiausia imti mažesnį kiekį ir pažiūrėti, kokia tešla, nes kefyro tirštumas gali skirtis.
- Miltų mišinį suberti į skystą dalį ir trumpai išmaišyti. Tešla turi būti tiršta, bet pati nuslinkti nuo šaukšto. Neplakti jos iki visiškai glotnaus paviršiaus ir nebandyti padaryti tokios skystos, kokią ruošiu plonesniems blynams.
- Nedidelius blynelius kepti su trupučiu aliejaus ant vidutinės ar kiek mažesnės kaitros.
- Pirmąjį blynelį perlaužti ir patikrinti vidų – taip lengviau nuspręsti, ar nereikia sumažinti kaitros arba dėti mažesnių tešlos porcijų. Šis paprastas įprotis man naudingesnis už bandymą visada kepti vienodą minučių skaičių.
Kada dabar renkuosi kefyrą
Pieno iš virtuvės neišstūmiau: jį ir toliau naudoju lietiniams bei kitiems patiekalams. Tačiau kai norisi mažų, storesnių blynelių, dažniausiai renkuosi kefyrą. Patinka ir jų tekstūra, ir tai, kad nereikia skubinti visų valgyti vien tam, kol dar karšti.
Juokingiausia, kad šį receptą atradau dėl pamiršto pirkinio. Jei tą rytą šaldytuve būtų stovėjusi pilna pieno pakuotė, tikriausiai būčiau vėl kepusi taip pat, kaip daugybę kartų anksčiau. Dabar prieš savaitgalį kartais išgirstu: „Kefyro yra? Gal rytoj tų blynų?“ Tuomet jau žinau, apie kuriuos kalbama.







