Riešutėliai su virtu kondensuotu pienu – desertas, kuris skoniu grąžina į vaikystę. Traškius kevalėlius kepu ant viryklės senoje formelėje, kurią išsitraukiu iš mamos spintelės, o atvėsusius pripildau virto kondensuoto pieno.
Labiausiai man patinka kontrastas tarp trapaus, nesaldžiai saldaus kevalėlio ir sodraus įdaro. Tešlai naudoju sviestą, o įdarui – jau paruoštą virtą kondensuotą pieną, tad skardinės atskirai virti nereikia.
Ko reikia riešutėliams
Tešlai
- apie 250 g kvietinių miltų
- 100 g kambario temperatūros sviesto
- 1 kiaušinis
- 50 g cukraus
- ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
- žiupsnelis druskos
Įdarui
- maždaug 200 g jau paruošto virto kondensuoto pieno
- šiek tiek kevalėlių trupinių – jei norisi tirštesnio įdaro
Druska padeda atsiskleisti sviesto skoniui ir atsveria saldų įdarą.
Kaip užminkau tešlą
- Sviestą ištrinu su cukrumi, įmušu kiaušinį ir viską išmaišau.
- Suberiu miltus, iš anksto sumaišytus su kepimo milteliais, ir trumpai užminkau tešlą. Ji turi būti minkšta, bet tokia, kad iš jos būtų galima suformuoti nedidelius rutuliukus.
- Tešlą maždaug pusvalandį palaikau šaldytuve: sviestas sutvirtėja, todėl rutuliukus formuoti lengviau.
- Jei po to tešla vis tiek labai limpa, po truputį įmaišau dar miltų.
Miltų neskubu dėti vien dėl to, kad tešla iš pradžių atrodo kiek lipni.
Kaip paruošiu seną formelę
Prieš kepdama formelę apžiūriu, nuplaunu ir kruopščiai nusausinu. Jei paviršius pažeistas, danga lupasi arba formelė kelia abejonių dėl saugumo, maistui jos nenaudoju. Taip pat patikrinu, ar rankenos ir sujungimas tvirti.
Švarią formelę pašildau ant viryklės ir prieš pirmą kepimą plonai patepu aliejumi. Riešutėlių duobutėms nereikia maudynių riebaluose – man pakanka lengvai patepto paviršiaus. Kiekviena sena formelė gali elgtis kiek kitaip, todėl pirmą partiją laikau bandymu.
Mažus tešlos rutuliukus dedu į karštą formelę ir ją suspaudžiu. Jei tešlos per daug, ji išsiveržia per kraštus, o jei per mažai – kevalėliai būna nepilni. Tinkamą dydį greitai atsirenku iškepusi pirmą porciją.
Kaip iškepu trapius kevalėlius
- Formelę kaitinu ant vidutinės arba mažesnės kaitros ir kepdama atsargiai apverčiu, kad šilumos gautų abi pusės.
- Pirmą kartą pravėrusi pažiūriu, ar tešla jau gražiai auksinė.
- Iškepusias puseles atsargiai išimu, padedu ant lėkštės ir leidžiu atvėsti.
- Nelygius kraštelius apipjaustau, o trupinius pasilieku – juos galiu įmaišyti į įdarą.
Tikslų laiką prisitaikau pagal viryklę ir formelės storį, nes per stipri kaitra gali greitai apskrudinti paviršių. Formelę liečiu tik už rankenų, o prireikus naudoju virtuvines pirštines.
Jei kevalėliai prilimpa, prieš kitą partiją dar kartą labai plonai patepu formelę ir patikrinu, ar ji pakankamai įkaitusi. Jei kraštai tamsėja greičiau, nei spėja iškepti vidurys, sumažinu kaitrą. Man skaniausi ne tamsiai rudi, o tolygiai auksiniai riešutėliai.
Kada įdedu virtą kondensuotą pienų
Įdarui reikia maždaug 200 g jau paruošto virto kondensuoto pieno. Kiekio gali prireikti šiek tiek daugiau ar mažiau – tai priklauso nuo formelės dydžio ir nuo to, kaip dosniai pripildau puseles. Jei noriu tirštesnio įdaro, įmaišau šiek tiek pasiliktų kevalėlių trupinių.
- Kondensuotą pieną dedu tik į visiškai atvėsusius kevalėlius: taip įdaras mažiau teka, o puseles lengviau sujungti.
- Mažu šaukšteliu pripildau abi puses, suglaudžiu ir nuvalau per kraštus išspaustą perteklių.
Įdarą dedu tik į visiškai atvėsusius kevalėlius ir jo nepadauginu, kad riešutėliai neslystų iš rankų.
Jei noriu traškesnių riešutėlių, įdarą dedu netrukus prieš valgydama. Jei mėgstu šiek tiek suminkštėjusius, užpildytus palaikau uždarytoje dėžutėje; laikymo sąlygas pasitikrinu ir ant įdaro pakuotės.
Geriausio rezultato siekiu neskubėdama: pirmiausia prisitaikau kaitrą ir tešlos rutuliukų dydį, o kondensuotą pieną dedu tik į atvėsusius kevalėlius. Taip iš senos formelės gaunu tvarkingus, sviestu kvepiančius riešutėlius.
