Šie žagarėliai skoniu primena naminius: lengvai apskrudę, trapūs ir vos apibarstyti cukraus pudra. Į tešlą įpilu šaukštą degtinės, ją iškočioju plonai ir kepu gerai įkaitintame aliejuje. Taip gaunu traškius žagarėlius, kurie paprastai prisigeria mažiau riebalų, nors vien degtinė negarantuoja, kad aliejaus jie nesugers visai.
Geriausiai pavyksta tada, kai dėmesio skiriu ne tik tešlai, bet ir aliejaus kaitrai.
Ko reikės žagarėliams
Tiek produktų imu vienai žagarėlių porcijai:
- maždaug 250 g kvietinių miltų
- 2 kiaušinių tryniai
- 100 g grietinės
- 1 valgomasis šaukštas degtinės
- 1 šaukštas cukraus
- žiupsnelis druskos
- neutralaus skonio aliejus kepimui
- šiek tiek cukraus pudros patiekimui
Kaip paruošti tešlą ir iškepti žagarėlius
- Dubenyje sumaišau trynius, grietinę, cukrų ir druską, tada įpilu degtinę.
- Palaipsniui beriu miltus: jų kiekis gali šiek tiek skirtis, priklausomai nuo grietinės tirštumo ir trynių dydžio.
- Minkau, kol tešla tampa vientisa, elastinga ir nebelimpa prie rankų. Jei labai limpa, įberiu dar truputį miltų, bet stengiuosi nepadauginti: pernelyg kietą tešlą sunkiau plonai iškočioti.
- Išminkytą tešlą uždengiu ir maždaug pusvalandį palieku pailsėti. Per tą laiką ji atsipalaiduoja, todėl lengviau ją plonai iškočioti ir nereikia kovoti su atgal besitraukiančiais kraštais.
- Tešlą padaliju į kelias dalis ir kiekvieną iškočioju maždaug 2–3 mm storio.
- Supjaustau juostelėmis, kiekvienos viduryje įpjaunu plyšelį ir vieną galą per jį perveriu – taip gaunu įprastą žagarėlio kaspinėlį.
- Aliejų pilu į gilesnį puodą tiek, kad žagarėliai galėtų jame laisvai plaukioti, ir kaitinu ant vidutinės kaitros.
- Įmetu mažą tešlos gabalėlį: aplink jį turi pradėti kilti burbuliukai. Jei aliejus ima rūkti, kaitrą išjungiu ir leidžiu jam atvėsti.
- Žagarėlius kepu nedidelėmis partijomis, kad puode jiems netrūktų vietos ir aliejus per daug neatvėstų. Kai viena pusė tampa auksinė, atsargiai apverčiu, o apskrudusius ištraukiu kiaurasamčiu.
- Iškepusius dedu ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų paviršiuje likęs aliejus.
- Cukraus pudra barstau šiek tiek pravėsusius žagarėlius: ant labai karštų ji greičiau sudrėksta.
Kodėl į tešlą įpilu degtinės
Degtinę naudoju dėl tešlos trapumo: kepant alkoholis greitai garuoja ir gali prisidėti prie lengvesnės, pūslėtos žagarėlių tekstūros. Vis dėlto šaukštas degtinės neatstoja kitų darbo žingsnių – storai iškočiota tešla ar per mažai įkaitintas aliejus vis tiek gali nuvilti.
Aliejaus susigėrimą sieju pirmiausia su kepimo sąlygomis. Kai aliejus per vėsus, žagarėliai jame kepa ilgiau ir gali prisigerti daugiau riebalų, todėl prieš dedant visą partiją visuomet patikrinu kaitrą su mažu tešlos gabalėliu.
Nesitikiu ir to, kad kepant visas alkoholis būtinai išgaruos. Jei gaminu žmogui, kuris alkoholio vengia, degtinės nededu, nors suprantu, kad be jos žagarėlių tekstūra gali šiek tiek skirtis.
Saugumas kepant aliejuje
Kepdama nepalieku įkaitinto aliejaus be priežiūros ir saugau jį nuo vandens, nes lašai gali sukelti pavojingą taškymąsi. Jei aliejus užsidegtų, vandens nepilčiau – išjungčiau kaitrą, jei saugu, ir liepsną slopinčiau tinkamu dangčiu.
Kaip išlaikau traškumą
Traškiausius žagarėlius gaunu derindama tris dalykus: šaukštą degtinės tešloje, ploną kočiojimą ir tinkamai įkaitintą aliejų. Likučius visiškai atvėsinu ir laikau sandariame inde, kad kuo ilgiau išliktų trapūs.
